Tu prašei, brangusis, parašyti laišką Tau bent vieną. Kiek tūkstančių jų Tau kasdien rašiau, siunčiau visus juos rudeniop - nė vieno iš jų, sakei, negavai. Kiekvienas lapas, nesvarbu - auksinis, raudonas, geltonas, dar žalsvas ar visai žalias, nudažytas mano sielos spalvomis, krito nuo medžių šakų ir beldėsi į tavo širdį. Išgirsk ir įsileisk mane, brangusis. Tu sakei, jog nematei mano ašarų - tačiau ar lietus karštą vasarą tau nepriminė jų? Mano ilgesys kartu su vėtromis ir paukščiais atklysdavo Tavęs ieškoti, įtūžusi nevaldoma audra nusiaubdavo ištisus kaimus, kad tik rastų ten pasislėpusį Tave. Ar žinai, kad ten, kur gėlės tavo mylimiausiomis spalvomis žydėjo ir svaiginančiai kvepėjo, sukeldamos nostalgiją ir keistą ilgesį, ten aš siunčiau Tau savo meilę. Ir saule danguje buvau, pavasarį Tave iš šalto speigo vadavau, juk Tau nepatinka žiema.. Pasivertusi snaige, tai aš tirpau Tau ant delnų, tai aš dažiau Tavo nosies galiuką pačia raudoniausia raudona. Kai mynei žalią pievą, kiekvieną jos lapelį su skausmu aš kėliau, aš laukiau tavo žingsnių, tik šį kart švelnesnių, galbūt basomis pėdomis minamų..
Aš krisiu žiedlapiais nuo medžių, krisiu tiek kartų, kad nepajėgsiu suskaičiuoti net pati, ir jeigu tau tai neįrodys mano meilės, aš su kiekvienu akmeniu dūlėsiu,  ir šitaip trauksiuosi tolyn - lėtai, tačiau išties nedingdama. Atėjus rudeniui kiekvienu paukščiu aš išskrisiu, jei Tau nesinorės manęs matyti. Ir kai tu pasiilgsi, brangusis, pavasarį kiekvienu iš jų aš grįšiu pas Tave...