Pasiilgus tavo bučinių aš šoksiu į jūrą, kovosiu su ledinėm ir negailestingom bangomis, kurios mane žudys, kaip žudo tavo lūpų ilgesys. Kai man trūks tavo apkabinimo, pasileisiu į glėbį vėjui. Ištiesiu rankas ir bėgsiu, bėgsiu prieš tą žvarbią jėgą, kurios stiprybė neprilygs tavo apglėbiančių rankų galiai. Aš pasiilgsiu tavo žvilgsnio ir užsimerksiu, kad nieko nematyčiau, nes.. į ką tada žiūrėti? O drugeliai, kutenantys pilvą.. Juos prisiminsiu naktį, skaičiuodama žvaigždes. Nes ir vienų, ir kitų - nesuskaičiuojama galybė. Paukščių giesmės man antrins tavo žodžius ir balsą. Jie kalbės už tave, laikydami mano širdies šipulius drauge. Pasiilgus tavo kvapo aš priglusiu prie žemės po lietaus, aš bandysiu užuosti tavo gaivų ir iki kaulų skausmo pažįstamą kvapą, kuris mane taip ramino..
Tu prašei, brangusis, parašyti laišką Tau bent vieną. Kiek tūkstančių jų Tau kasdien rašiau, siunčiau visus juos rudeniop - nė vieno iš jų, sakei, negavai. Kiekvienas lapas, nesvarbu - auksinis, raudonas, geltonas, dar žalsvas ar visai žalias, nudažytas mano sielos spalvomis, krito nuo medžių šakų ir beldėsi į tavo širdį. Išgirsk ir įsileisk mane, brangusis. Tu sakei, jog nematei mano ašarų - tačiau ar lietus karštą vasarą tau nepriminė jų? Mano ilgesys kartu su vėtromis ir paukščiais atklysdavo Tavęs ieškoti, įtūžusi nevaldoma audra nusiaubdavo ištisus kaimus, kad tik rastų ten pasislėpusį Tave. Ar žinai, kad ten, kur gėlės tavo mylimiausiomis spalvomis žydėjo ir svaiginančiai kvepėjo, sukeldamos nostalgiją ir keistą ilgesį, ten aš siunčiau Tau savo meilę. Ir saule danguje buvau, pavasarį Tave iš šalto speigo vadavau, juk Tau nepatinka žiema.. Pasivertusi snaige, tai aš tirpau Tau ant delnų, tai aš dažiau Tavo nosies galiuką pačia raudoniausia raudona. Kai mynei žalią pievą, kiekvieną jos lapelį su skausmu aš kėliau, aš laukiau tavo žingsnių, tik šį kart švelnesnių, galbūt basomis pėdomis minamų..
Aš krisiu žiedlapiais nuo medžių, krisiu tiek kartų, kad nepajėgsiu suskaičiuoti net pati, ir jeigu tau tai neįrodys mano meilės, aš su kiekvienu akmeniu dūlėsiu, ir šitaip trauksiuosi tolyn - lėtai, tačiau išties nedingdama. Atėjus rudeniui kiekvienu paukščiu aš išskrisiu, jei Tau nesinorės manęs matyti. Ir kai tu pasiilgsi, brangusis, pavasarį kiekvienu iš jų aš grįšiu pas Tave...
Aš krisiu žiedlapiais nuo medžių, krisiu tiek kartų, kad nepajėgsiu suskaičiuoti net pati, ir jeigu tau tai neįrodys mano meilės, aš su kiekvienu akmeniu dūlėsiu, ir šitaip trauksiuosi tolyn - lėtai, tačiau išties nedingdama. Atėjus rudeniui kiekvienu paukščiu aš išskrisiu, jei Tau nesinorės manęs matyti. Ir kai tu pasiilgsi, brangusis, pavasarį kiekvienu iš jų aš grįšiu pas Tave...
I
Jo akys lakstė po šokančių žmonių minią ir tarsi įkalintasis išėjimą, jis tikėjosi rasti ją. Netrukus jo žvilgsnis užkliuvo už garbanotų plaukų savininkės, nedrąsiais judesiais užkariaujančios šokių aikštelę (ir jo širdį). Kaip kiekvieną kartą - nedrąsius merginos judesius padrąsins išalkę vaikinų ir pavydūs merginų žvilgsniai, ji taps pasitikinti, jos lūpų kampučiai po truputį kils, kol galiausiai pasirodys ta viena žaisminga duobutė kairiajame skruoste. Po lygiai septynių dainų jos šokis baigsis, draugių lydima mergina eis prie baro ir užsisakys "Sex on the beach". Einant ji apsuks garbaną apie pirštą, bet tuoj pat nuleis galvą ir širdis ims daužytis greičiau nei šokant, kai išvys jį. Kaip ir pirmą, ir kitus kartus - ramiai gurkšnojantį alų iš stiklinio butelio, vilkintį įvairiais raštais išpuoštus marškinius ir akimis sekantį ją. Garbanos slėps sumišusį žvilgsnį bei aistros užpliekstus skruostus. Šviesios jo akys įdėmiai nužiūrės jos kūną, kol paties nugara bėgs šiurpuliukai vėl išvydus šias kūno linijas. Ji nueis, šviesiaakis neatsisuks. Jis toliau stebės ne visai pagal muzikos ritmą judančią minią ir gurkšnos savo alų. Turbūt neužtenka vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų šis scenarijus yra pasikartojęs. Bet ne šiandien. Šiandien šviesiaakis atsisuko, o garbanos, skriedamos atgal, atidengė žybsinčias jos akis. Jis pakėlė butelį, žiūrėdamas į tamsias, bet žibančias, tarsi žvaigždėtas dangus, akis, o ši nusišypsojo (su duobute kairiajame skruoste) ir pakėlė stiklinę.
II
Jo rankos atsargiai glostė ritmingai judančios merginos nugarą, o žvilgsnis paklydo jos akių danguje. Atrodė, kad tuoj pašiurps judviejų oda - tokio keistai malonaus jausmo nė vienas nebuvo patyręs. Nė vienas nebuvo užkariavęs kažkieno širdies, paklydęs kito akyse. Garbanos nebeslėpė to, kas buvo akivaizdu - aistra juos užvaldė. Ji tarsi ką tik įžiebta, bet kartu ir visada liepsnojusi ugnis, kurios tą vakarą nebūtų užgesinęs ir stipriausias lietus. Tą vakarą duobutė kairiajame skruoste nedingo nė akimirkai.
Šilta arbata gėlėtame plono porceliano puodelyje, sidabrinis šaukštelis medui išmaišyti ir šilti bučiniai ankstyvą rytą. Susivėlę garbanos, dengiančios kone abi pagalves. Mylintys žvilgsniai, vis dar klajojantys vienas kito platybėse ir karšti bučiniai jaukioje lovoje. Duobutė kairiajame skruoste.
Jo akys lakstė po šokančių žmonių minią ir tarsi įkalintasis išėjimą, jis tikėjosi rasti ją. Netrukus jo žvilgsnis užkliuvo už garbanotų plaukų savininkės, nedrąsiais judesiais užkariaujančios šokių aikštelę (ir jo širdį). Kaip kiekvieną kartą - nedrąsius merginos judesius padrąsins išalkę vaikinų ir pavydūs merginų žvilgsniai, ji taps pasitikinti, jos lūpų kampučiai po truputį kils, kol galiausiai pasirodys ta viena žaisminga duobutė kairiajame skruoste. Po lygiai septynių dainų jos šokis baigsis, draugių lydima mergina eis prie baro ir užsisakys "Sex on the beach". Einant ji apsuks garbaną apie pirštą, bet tuoj pat nuleis galvą ir širdis ims daužytis greičiau nei šokant, kai išvys jį. Kaip ir pirmą, ir kitus kartus - ramiai gurkšnojantį alų iš stiklinio butelio, vilkintį įvairiais raštais išpuoštus marškinius ir akimis sekantį ją. Garbanos slėps sumišusį žvilgsnį bei aistros užpliekstus skruostus. Šviesios jo akys įdėmiai nužiūrės jos kūną, kol paties nugara bėgs šiurpuliukai vėl išvydus šias kūno linijas. Ji nueis, šviesiaakis neatsisuks. Jis toliau stebės ne visai pagal muzikos ritmą judančią minią ir gurkšnos savo alų. Turbūt neužtenka vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų šis scenarijus yra pasikartojęs. Bet ne šiandien. Šiandien šviesiaakis atsisuko, o garbanos, skriedamos atgal, atidengė žybsinčias jos akis. Jis pakėlė butelį, žiūrėdamas į tamsias, bet žibančias, tarsi žvaigždėtas dangus, akis, o ši nusišypsojo (su duobute kairiajame skruoste) ir pakėlė stiklinę.
II
Jo rankos atsargiai glostė ritmingai judančios merginos nugarą, o žvilgsnis paklydo jos akių danguje. Atrodė, kad tuoj pašiurps judviejų oda - tokio keistai malonaus jausmo nė vienas nebuvo patyręs. Nė vienas nebuvo užkariavęs kažkieno širdies, paklydęs kito akyse. Garbanos nebeslėpė to, kas buvo akivaizdu - aistra juos užvaldė. Ji tarsi ką tik įžiebta, bet kartu ir visada liepsnojusi ugnis, kurios tą vakarą nebūtų užgesinęs ir stipriausias lietus. Tą vakarą duobutė kairiajame skruoste nedingo nė akimirkai.
III
