Aš noriu sprogt
Taip kaip kūrybos įkaršty kukliam poetui
Trūksta gija lemputėje virš jo galvos
Ir pakabina prasmę jau nebylią
Aš noriu sprogt kaip tąkart sprogo kūnai danguje
Sukurdami galaktikoj visatą
Ir noriu sprogimu sukurt
Poetą, kuriantį nematomą visatą.
Taip kaip kadais poetai sprogo
Kad jų sprogimai dar ir po šimto metų
Stipriai sudrebina [mano] visatą
Sukeldami man norą sprogt
Nematomoj visatoj.
Marcelijus Martinaitis
Kukučio niekų dainelė
Niekas nieką
niekam niekuo
niekaip nieko -
nė su kuo.
niekam niekuo
niekaip nieko -
nė su kuo.
Niekam nieką
niekuo niekas
niekaip nieko -
nė už nieką.
niekuo niekas
niekaip nieko -
nė už nieką.
---
Aš parašiau dainą iš vėjo blaškomų lietaus lašų, kurie krito smarkiai rėždamiesi į paviršių. Lietaus lašai subraižė mano veidą. Jie krito į akis, nosį, ausis ir burną, krito ant plaukų, o aš bejėgiškai sėdėjau gerdama lietų, uosdama jį ir besiklausydama jo. Lietus šaukė, šaukėsi pagalbos; kiekvienas lašas norėjo būti išgelbėtas, o aš sėdėjau ir stebėjau, uosčiau, ragavau juos. Niekas negalėjo jiems padėti, taip pat kaip negalėjo man. O iš tiesų lietaus lašų nebuvo, vargu ar ten buvau ir aš.
Nebuvo nieko.
I feel blossom storm inside of me When I'm with you.
Like an early Spring's warmth
Your hug warms me in the cold mornings.
And like a very first blossom
You make me happy.
You are a gift for me.
I close my eyes while in your hug
And I see just as much colors
As you can notice on Spring.
Your lips are like cold wind
They cause those goosebumps..
Oh baby, without you -
I'm like a faded spring.


