Pasiilgus tavo bučinių aš šoksiu į jūrą, kovosiu su ledinėm ir negailestingom bangomis, kurios mane žudys, kaip žudo tavo lūpų ilgesys. Kai man trūks tavo apkabinimo, pasileisiu į glėbį vėjui. Ištiesiu rankas ir bėgsiu, bėgsiu prieš tą žvarbią jėgą, kurios stiprybė neprilygs tavo apglėbiančių rankų galiai. Aš pasiilgsiu tavo žvilgsnio ir užsimerksiu, kad nieko nematyčiau, nes.. į ką tada žiūrėti? O drugeliai, kutenantys pilvą.. Juos prisiminsiu naktį, skaičiuodama žvaigždes. Nes ir vienų, ir kitų - nesuskaičiuojama galybė. Paukščių giesmės man antrins tavo žodžius ir balsą. Jie kalbės už tave, laikydami mano širdies šipulius drauge. Pasiilgus tavo kvapo aš priglusiu prie žemės po lietaus, aš bandysiu užuosti tavo gaivų ir iki kaulų skausmo pažįstamą kvapą, kuris mane taip ramino..