Visi norėjo ir, negana to, visi galėjo įlįsti už jos kelnaičių. Tiesa, kartais ji jų net nedėvėdavo. Kiekvienas vyras, vaikinas ir net berniukas žinojo, jog ji - tikrai ne ta, su kuria kažkuris norėtų nugyventi savo gyvenimą. O ji, visuomet linksma ir koketiška, galvojo, kad vos panorėjusi apsigyventų su bet kuriuo. Ši mintis ją taip ramino, kad bėgantys metai jai buvo nė motais - laikas nuo pilnametystės iki trečiosios dešimties vidurio prabėgo tarsi drugelio plastelėjimas įvairių spalvų sparnais. Ir iš tiesų, jos pasaulis per tą laiką buvo nudažytas įvairiausiomis spalvomis. O jei kiekvienas sutiktas vyras uždėtų bent brūkšnį, visa atspalvių paletė sutilptų tuose sparnuose.
Tik plastelėjus tiems sparnams drugelis nuskrido. O ji taip ir liko stovėti. Drugelis paliko ją kartu nusinešdamas visas spalvas iš jos gyvenimo. Visus vyrus. Visas linksmybes, šypsenas ir spindesį iš akių. Dabar ji stovi tamsiame miške ir vienintelė spalva jos gyvenime yra degančios cigaretės galiukas. Rami gamta ją dar labiau erzino tarsi sakydama, kad visur ramu ir gera - tik ne jos sieloje. Šis kontrastas išspaudė ašaras iš pilkų jos akių, o deganti cigaretė ramiai krito į samanas. Krito taip, kaip būtų norėjusi nukristi ji - užtikrintai ir visam. Tad ji taip ir padarė. Atsigulė ant minkšto samanų pakloto, plaukuose mėnulį atspindėjo įsivėlusi numestoji cigaretė, o ji užsimerkė ir mintimis lakstė po tuos spalvotus metus. Nieko nesigailėdama ji atsiminė pačius švelniausius ir pačius grubiausius vyrus, atsiminė pirmąjį ir paskutinį kartus. Deja, pirmojo bučinio atsiminti nepavyko. Užmigo skaičiuodama kiek butelių skaidrios degtinės per tuos metus išgėrė.
Jusdama šaltas rankas, liečiančias jos veidą ji užsimerkusi nusišypsojo ir delnu perbraukė ranką. Tačiau po akimirkos atsiminė kur yra ir tarsi iš naujo nusivylusi gyvenimu pašoko iš vietos.
- Sušąlsi, mergyt. Nebe vasara juk.- ištarė vaikinas. Net nebandydama jo atsiminti ji neabejojo, kad šis ją sutinka ne pirmąjį kartą. Tylėdama ji žiūrėjo į vaikino kaklą, nes į akis pažiūrėti kažkodėl nenorėjo.- Nagi, stokis, automobilyje turiu šiltos arbatos ir kitą striukę. Ką čia veiki su tokia plonyte suknele?- Gūžtelėjusi pečiais ji pakilo ir nusekė atklydėlį. Mintyse tikėjosi blogiausio, tam ir buvo pasiruošusi. Juk miškas, jie vieni. Tačiau priartėjus prie automobilio vaikinas išėmė striukę ir apvilkęs ją ištiesė puodelį arbatos.- Tu.. gerai, nekalbėk.. Tu paklausyk.- vaikinui bekalbant įsidrąsino ir ji. Radę daug bendro paklydėliai grįžo į vaikino namus ir nė minutei neatsiskyrė vienas nuo kito. Bėgo mėnesiai, o jie, tarsi ką tik įsimylėję paaugliai, šoko meilės šokius, daug bučiavosi ir peržiūrėjo daugiau filmų, nei buvo matę per visą gyvenimą iki tol.- Tai ji. Aš tau sakau, mano kambaryje mergina, kuria noriu rūpintis visą gyvenimą.- ji išgirdo jį su kažkuo kalbant. Bet viskas, ką pajuto buvo nerimas ir baimė. Ji atsiminė mamos žodžius, pasakytus jai dar vaikystėje: "Tu niekada nerasi vyro, o jei rasi - padarysi jį patį nelaimingiausią žemėje. Ir tu niekada nebūsi laiminga". Šiurpuliukams perbėgus nugara ji suprato, kokie teisingi šie žodžiai. Juk ji neturėjo nieko, ką galėtų jam duoti - tarsi laukinis žvėriukas ji nemokėjo mylėti, nemokėjo būti švelni ar rūpestinga. Ji nenorėjo vaikų ir vargu, ar dar būtų galėjusi jų susilaukti po tokio kiekio kontraceptikų. Ji nemokėjo gaminti ir netvarkė namų. Viskas, ką ji sugeba, tai būti gera lovoje. Bet ji nenorėjo tokia būti. Ji nebenorėjo būti iš vis. Todėl surūkė paskutinę cigaretę ir leido jam būti laimingam. O tai reiškė - būti be jos. Ji pasitraukė ten, kur niekas jos neras ir neieškos.
Tik plastelėjus tiems sparnams drugelis nuskrido. O ji taip ir liko stovėti. Drugelis paliko ją kartu nusinešdamas visas spalvas iš jos gyvenimo. Visus vyrus. Visas linksmybes, šypsenas ir spindesį iš akių. Dabar ji stovi tamsiame miške ir vienintelė spalva jos gyvenime yra degančios cigaretės galiukas. Rami gamta ją dar labiau erzino tarsi sakydama, kad visur ramu ir gera - tik ne jos sieloje. Šis kontrastas išspaudė ašaras iš pilkų jos akių, o deganti cigaretė ramiai krito į samanas. Krito taip, kaip būtų norėjusi nukristi ji - užtikrintai ir visam. Tad ji taip ir padarė. Atsigulė ant minkšto samanų pakloto, plaukuose mėnulį atspindėjo įsivėlusi numestoji cigaretė, o ji užsimerkė ir mintimis lakstė po tuos spalvotus metus. Nieko nesigailėdama ji atsiminė pačius švelniausius ir pačius grubiausius vyrus, atsiminė pirmąjį ir paskutinį kartus. Deja, pirmojo bučinio atsiminti nepavyko. Užmigo skaičiuodama kiek butelių skaidrios degtinės per tuos metus išgėrė.
Jusdama šaltas rankas, liečiančias jos veidą ji užsimerkusi nusišypsojo ir delnu perbraukė ranką. Tačiau po akimirkos atsiminė kur yra ir tarsi iš naujo nusivylusi gyvenimu pašoko iš vietos.
- Sušąlsi, mergyt. Nebe vasara juk.- ištarė vaikinas. Net nebandydama jo atsiminti ji neabejojo, kad šis ją sutinka ne pirmąjį kartą. Tylėdama ji žiūrėjo į vaikino kaklą, nes į akis pažiūrėti kažkodėl nenorėjo.- Nagi, stokis, automobilyje turiu šiltos arbatos ir kitą striukę. Ką čia veiki su tokia plonyte suknele?- Gūžtelėjusi pečiais ji pakilo ir nusekė atklydėlį. Mintyse tikėjosi blogiausio, tam ir buvo pasiruošusi. Juk miškas, jie vieni. Tačiau priartėjus prie automobilio vaikinas išėmė striukę ir apvilkęs ją ištiesė puodelį arbatos.- Tu.. gerai, nekalbėk.. Tu paklausyk.- vaikinui bekalbant įsidrąsino ir ji. Radę daug bendro paklydėliai grįžo į vaikino namus ir nė minutei neatsiskyrė vienas nuo kito. Bėgo mėnesiai, o jie, tarsi ką tik įsimylėję paaugliai, šoko meilės šokius, daug bučiavosi ir peržiūrėjo daugiau filmų, nei buvo matę per visą gyvenimą iki tol.- Tai ji. Aš tau sakau, mano kambaryje mergina, kuria noriu rūpintis visą gyvenimą.- ji išgirdo jį su kažkuo kalbant. Bet viskas, ką pajuto buvo nerimas ir baimė. Ji atsiminė mamos žodžius, pasakytus jai dar vaikystėje: "Tu niekada nerasi vyro, o jei rasi - padarysi jį patį nelaimingiausią žemėje. Ir tu niekada nebūsi laiminga". Šiurpuliukams perbėgus nugara ji suprato, kokie teisingi šie žodžiai. Juk ji neturėjo nieko, ką galėtų jam duoti - tarsi laukinis žvėriukas ji nemokėjo mylėti, nemokėjo būti švelni ar rūpestinga. Ji nenorėjo vaikų ir vargu, ar dar būtų galėjusi jų susilaukti po tokio kiekio kontraceptikų. Ji nemokėjo gaminti ir netvarkė namų. Viskas, ką ji sugeba, tai būti gera lovoje. Bet ji nenorėjo tokia būti. Ji nebenorėjo būti iš vis. Todėl surūkė paskutinę cigaretę ir leido jam būti laimingam. O tai reiškė - būti be jos. Ji pasitraukė ten, kur niekas jos neras ir neieškos.
Aš noriu sprogt
Taip kaip kūrybos įkaršty kukliam poetui
Trūksta gija lemputėje virš jo galvos
Ir pakabina prasmę jau nebylią
Tamsa virš jo galvos.
Aš noriu sprogt kaip tąkart sprogo kūnai danguje
Sukurdami galaktikoj visatą
Ir noriu sprogimu sukurt
Poetą, kuriantį nematomą visatą.
Taip kaip kadais poetai sprogo
Kad jų sprogimai dar ir po šimto metų
Stipriai sudrebina [mano] visatą
Sukeldami man norą sprogt
Nematomoj visatoj.
Pasiilgus tavo bučinių aš šoksiu į jūrą, kovosiu su ledinėm ir negailestingom bangomis, kurios mane žudys, kaip žudo tavo lūpų ilgesys. Kai man trūks tavo apkabinimo, pasileisiu į glėbį vėjui. Ištiesiu rankas ir bėgsiu, bėgsiu prieš tą žvarbią jėgą, kurios stiprybė neprilygs tavo apglėbiančių rankų galiai. Aš pasiilgsiu tavo žvilgsnio ir užsimerksiu, kad nieko nematyčiau, nes.. į ką tada žiūrėti? O drugeliai, kutenantys pilvą.. Juos prisiminsiu naktį, skaičiuodama žvaigždes. Nes ir vienų, ir kitų - nesuskaičiuojama galybė. Paukščių giesmės man antrins tavo žodžius ir balsą. Jie kalbės už tave, laikydami mano širdies šipulius drauge. Pasiilgus tavo kvapo aš priglusiu prie žemės po lietaus, aš bandysiu užuosti tavo gaivų ir iki kaulų skausmo pažįstamą kvapą, kuris mane taip ramino..
Tu prašei, brangusis, parašyti laišką Tau bent vieną. Kiek tūkstančių jų Tau kasdien rašiau, siunčiau visus juos rudeniop - nė vieno iš jų, sakei, negavai. Kiekvienas lapas, nesvarbu - auksinis, raudonas, geltonas, dar žalsvas ar visai žalias, nudažytas mano sielos spalvomis, krito nuo medžių šakų ir beldėsi į tavo širdį. Išgirsk ir įsileisk mane, brangusis. Tu sakei, jog nematei mano ašarų - tačiau ar lietus karštą vasarą tau nepriminė jų? Mano ilgesys kartu su vėtromis ir paukščiais atklysdavo Tavęs ieškoti, įtūžusi nevaldoma audra nusiaubdavo ištisus kaimus, kad tik rastų ten pasislėpusį Tave. Ar žinai, kad ten, kur gėlės tavo mylimiausiomis spalvomis žydėjo ir svaiginančiai kvepėjo, sukeldamos nostalgiją ir keistą ilgesį, ten aš siunčiau Tau savo meilę. Ir saule danguje buvau, pavasarį Tave iš šalto speigo vadavau, juk Tau nepatinka žiema.. Pasivertusi snaige, tai aš tirpau Tau ant delnų, tai aš dažiau Tavo nosies galiuką pačia raudoniausia raudona. Kai mynei žalią pievą, kiekvieną jos lapelį su skausmu aš kėliau, aš laukiau tavo žingsnių, tik šį kart švelnesnių, galbūt basomis pėdomis minamų..
Aš krisiu žiedlapiais nuo medžių, krisiu tiek kartų, kad nepajėgsiu suskaičiuoti net pati, ir jeigu tau tai neįrodys mano meilės, aš su kiekvienu akmeniu dūlėsiu, ir šitaip trauksiuosi tolyn - lėtai, tačiau išties nedingdama. Atėjus rudeniui kiekvienu paukščiu aš išskrisiu, jei Tau nesinorės manęs matyti. Ir kai tu pasiilgsi, brangusis, pavasarį kiekvienu iš jų aš grįšiu pas Tave...
Aš krisiu žiedlapiais nuo medžių, krisiu tiek kartų, kad nepajėgsiu suskaičiuoti net pati, ir jeigu tau tai neįrodys mano meilės, aš su kiekvienu akmeniu dūlėsiu, ir šitaip trauksiuosi tolyn - lėtai, tačiau išties nedingdama. Atėjus rudeniui kiekvienu paukščiu aš išskrisiu, jei Tau nesinorės manęs matyti. Ir kai tu pasiilgsi, brangusis, pavasarį kiekvienu iš jų aš grįšiu pas Tave...
Tądien ji liko viena. Ir visai netikėtai pasijuto tokia laisva kaip niekad. Susidėjo daiktus, užsisegė lagaminą ir nėrė į šiltą vasarinio vėjo gūsį. Leidosi jo glamonėjama, lengvu žingsniu dėliojo kojas vieną po kitos. Laisva ranka gaudė skriejančius pienių pūkus , bet supratusi, kad jos svajonė jau išsipildžiusi - paleido. Priėjusi mėgstamiausią ledainę, kurios Jis nemėgo, užsisakė didžiausią ledų deserto porciją ir prisėdo pavėsyje. Mėgaudamasi tirpstančiu turiniu ji nužvelgė šilta diena besidžiaugiančius žmones ir suprato - jau senai šitaip nesimėgavo kažkuo - tiesiog be priežasties. Tai laisvė leido taip jaustis. Palikusi ledų indelį lėtai nuėjo į parką, saulės atokaitoje paguldė lagaminą, atsirėmė į jį. Pro nertą skrybelaitę kyšančios žilos garbanos kuteno jai kaklą, prieš akis prabėgo visas gyvenimas. Ji atleido visiems, kam iki šiol nebuvo. Atleido net Jam - atidavė dvidešimt septynerius metus ir aštuonis mėnesius mūvėtą žiedą, kuris dabar dabina ne jos ranką. Atsigulė, mėgavosi saule. Pati, tarsi saulė, visą gyvenimą skleidusi šilumą ir šviesą, nusišypsojo ir užsimerkė. Tai buvo (pats geriausias) saulėlydis jos gyvenime.
I
Jo akys lakstė po šokančių žmonių minią ir tarsi įkalintasis išėjimą, jis tikėjosi rasti ją. Netrukus jo žvilgsnis užkliuvo už garbanotų plaukų savininkės, nedrąsiais judesiais užkariaujančios šokių aikštelę (ir jo širdį). Kaip kiekvieną kartą - nedrąsius merginos judesius padrąsins išalkę vaikinų ir pavydūs merginų žvilgsniai, ji taps pasitikinti, jos lūpų kampučiai po truputį kils, kol galiausiai pasirodys ta viena žaisminga duobutė kairiajame skruoste. Po lygiai septynių dainų jos šokis baigsis, draugių lydima mergina eis prie baro ir užsisakys "Sex on the beach". Einant ji apsuks garbaną apie pirštą, bet tuoj pat nuleis galvą ir širdis ims daužytis greičiau nei šokant, kai išvys jį. Kaip ir pirmą, ir kitus kartus - ramiai gurkšnojantį alų iš stiklinio butelio, vilkintį įvairiais raštais išpuoštus marškinius ir akimis sekantį ją. Garbanos slėps sumišusį žvilgsnį bei aistros užpliekstus skruostus. Šviesios jo akys įdėmiai nužiūrės jos kūną, kol paties nugara bėgs šiurpuliukai vėl išvydus šias kūno linijas. Ji nueis, šviesiaakis neatsisuks. Jis toliau stebės ne visai pagal muzikos ritmą judančią minią ir gurkšnos savo alų. Turbūt neužtenka vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų šis scenarijus yra pasikartojęs. Bet ne šiandien. Šiandien šviesiaakis atsisuko, o garbanos, skriedamos atgal, atidengė žybsinčias jos akis. Jis pakėlė butelį, žiūrėdamas į tamsias, bet žibančias, tarsi žvaigždėtas dangus, akis, o ši nusišypsojo (su duobute kairiajame skruoste) ir pakėlė stiklinę.
II
Jo rankos atsargiai glostė ritmingai judančios merginos nugarą, o žvilgsnis paklydo jos akių danguje. Atrodė, kad tuoj pašiurps judviejų oda - tokio keistai malonaus jausmo nė vienas nebuvo patyręs. Nė vienas nebuvo užkariavęs kažkieno širdies, paklydęs kito akyse. Garbanos nebeslėpė to, kas buvo akivaizdu - aistra juos užvaldė. Ji tarsi ką tik įžiebta, bet kartu ir visada liepsnojusi ugnis, kurios tą vakarą nebūtų užgesinęs ir stipriausias lietus. Tą vakarą duobutė kairiajame skruoste nedingo nė akimirkai.
Šilta arbata gėlėtame plono porceliano puodelyje, sidabrinis šaukštelis medui išmaišyti ir šilti bučiniai ankstyvą rytą. Susivėlę garbanos, dengiančios kone abi pagalves. Mylintys žvilgsniai, vis dar klajojantys vienas kito platybėse ir karšti bučiniai jaukioje lovoje. Duobutė kairiajame skruoste.
Jo akys lakstė po šokančių žmonių minią ir tarsi įkalintasis išėjimą, jis tikėjosi rasti ją. Netrukus jo žvilgsnis užkliuvo už garbanotų plaukų savininkės, nedrąsiais judesiais užkariaujančios šokių aikštelę (ir jo širdį). Kaip kiekvieną kartą - nedrąsius merginos judesius padrąsins išalkę vaikinų ir pavydūs merginų žvilgsniai, ji taps pasitikinti, jos lūpų kampučiai po truputį kils, kol galiausiai pasirodys ta viena žaisminga duobutė kairiajame skruoste. Po lygiai septynių dainų jos šokis baigsis, draugių lydima mergina eis prie baro ir užsisakys "Sex on the beach". Einant ji apsuks garbaną apie pirštą, bet tuoj pat nuleis galvą ir širdis ims daužytis greičiau nei šokant, kai išvys jį. Kaip ir pirmą, ir kitus kartus - ramiai gurkšnojantį alų iš stiklinio butelio, vilkintį įvairiais raštais išpuoštus marškinius ir akimis sekantį ją. Garbanos slėps sumišusį žvilgsnį bei aistros užpliekstus skruostus. Šviesios jo akys įdėmiai nužiūrės jos kūną, kol paties nugara bėgs šiurpuliukai vėl išvydus šias kūno linijas. Ji nueis, šviesiaakis neatsisuks. Jis toliau stebės ne visai pagal muzikos ritmą judančią minią ir gurkšnos savo alų. Turbūt neužtenka vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų šis scenarijus yra pasikartojęs. Bet ne šiandien. Šiandien šviesiaakis atsisuko, o garbanos, skriedamos atgal, atidengė žybsinčias jos akis. Jis pakėlė butelį, žiūrėdamas į tamsias, bet žibančias, tarsi žvaigždėtas dangus, akis, o ši nusišypsojo (su duobute kairiajame skruoste) ir pakėlė stiklinę.
II
Jo rankos atsargiai glostė ritmingai judančios merginos nugarą, o žvilgsnis paklydo jos akių danguje. Atrodė, kad tuoj pašiurps judviejų oda - tokio keistai malonaus jausmo nė vienas nebuvo patyręs. Nė vienas nebuvo užkariavęs kažkieno širdies, paklydęs kito akyse. Garbanos nebeslėpė to, kas buvo akivaizdu - aistra juos užvaldė. Ji tarsi ką tik įžiebta, bet kartu ir visada liepsnojusi ugnis, kurios tą vakarą nebūtų užgesinęs ir stipriausias lietus. Tą vakarą duobutė kairiajame skruoste nedingo nė akimirkai.
III
Marcelijus Martinaitis
Kukučio niekų dainelė
Niekas nieko
niekam nieką
nė su niekuo -
niekada.
Niekas nieką
niekam niekuo
niekaip nieko -
nė su kuo.
niekam niekuo
niekaip nieko -
nė su kuo.
Niekam nieką
niekuo niekas
niekaip nieko -
nė už nieką.
niekuo niekas
niekaip nieko -
nė už nieką.
---
Aš parašiau dainą iš vėjo blaškomų lietaus lašų, kurie krito smarkiai rėždamiesi į paviršių. Lietaus lašai subraižė mano veidą. Jie krito į akis, nosį, ausis ir burną, krito ant plaukų, o aš bejėgiškai sėdėjau gerdama lietų, uosdama jį ir besiklausydama jo. Lietus šaukė, šaukėsi pagalbos; kiekvienas lašas norėjo būti išgelbėtas, o aš sėdėjau ir stebėjau, uosčiau, ragavau juos. Niekas negalėjo jiems padėti, taip pat kaip negalėjo man. O iš tiesų lietaus lašų nebuvo, vargu ar ten buvau ir aš.
Nebuvo nieko.
I feel blossom storm inside of me When I'm with you.
Like an early Spring's warmth
Your hug warms me in the cold mornings.
And like a very first blossom
You make me happy.
You are a gift for me.
I close my eyes while in your hug
And I see just as much colors
As you can notice on Spring.
Your lips are like cold wind
They cause those goosebumps..
Oh baby, without you -
I'm like a faded spring.
