Tądien ji liko viena. Ir visai netikėtai pasijuto tokia laisva kaip niekad. Susidėjo daiktus, užsisegė lagaminą ir nėrė į šiltą vasarinio vėjo gūsį. Leidosi jo glamonėjama, lengvu žingsniu dėliojo kojas vieną po kitos. Laisva ranka gaudė skriejančius pienių pūkus , bet supratusi, kad jos svajonė jau išsipildžiusi - paleido. Priėjusi mėgstamiausią ledainę, kurios Jis nemėgo, užsisakė didžiausią ledų deserto porciją ir prisėdo pavėsyje. Mėgaudamasi tirpstančiu turiniu ji nužvelgė šilta diena besidžiaugiančius žmones ir suprato - jau senai šitaip nesimėgavo kažkuo - tiesiog be priežasties. Tai laisvė leido taip jaustis. Palikusi ledų indelį lėtai nuėjo į parką, saulės atokaitoje paguldė lagaminą, atsirėmė į jį. Pro nertą skrybelaitę kyšančios žilos garbanos kuteno jai kaklą, prieš akis prabėgo visas gyvenimas. Ji atleido visiems, kam iki šiol nebuvo. Atleido net Jam - atidavė dvidešimt septynerius metus ir aštuonis mėnesius mūvėtą žiedą, kuris dabar dabina ne jos ranką. Atsigulė, mėgavosi saule. Pati, tarsi saulė, visą gyvenimą skleidusi šilumą ir šviesą, nusišypsojo ir užsimerkė. Tai buvo (pats geriausias) saulėlydis jos gyvenime.