Visi norėjo ir, negana to, visi galėjo įlįsti už jos kelnaičių. Tiesa, kartais ji jų net nedėvėdavo. Kiekvienas vyras, vaikinas ir net berniukas žinojo, jog ji - tikrai ne ta, su kuria kažkuris norėtų nugyventi savo gyvenimą. O ji, visuomet linksma ir koketiška, galvojo, kad vos panorėjusi apsigyventų su bet kuriuo. Ši mintis ją taip ramino, kad bėgantys metai jai buvo nė motais - laikas nuo pilnametystės iki trečiosios dešimties vidurio prabėgo tarsi drugelio plastelėjimas įvairių spalvų sparnais. Ir iš tiesų, jos pasaulis per tą laiką buvo nudažytas įvairiausiomis spalvomis. O jei kiekvienas sutiktas vyras uždėtų bent brūkšnį, visa atspalvių paletė sutilptų tuose sparnuose.
Tik plastelėjus tiems sparnams drugelis nuskrido. O ji taip ir liko stovėti. Drugelis paliko ją kartu nusinešdamas visas spalvas iš jos gyvenimo. Visus vyrus. Visas linksmybes, šypsenas ir spindesį iš akių. Dabar ji stovi tamsiame miške ir vienintelė spalva jos gyvenime yra degančios cigaretės galiukas. Rami gamta ją dar labiau erzino tarsi sakydama, kad visur ramu ir gera - tik ne jos sieloje. Šis kontrastas išspaudė ašaras iš pilkų jos akių, o deganti cigaretė ramiai krito į samanas. Krito taip, kaip būtų norėjusi nukristi ji - užtikrintai ir visam. Tad ji taip ir padarė. Atsigulė ant minkšto samanų pakloto, plaukuose mėnulį atspindėjo įsivėlusi numestoji cigaretė, o ji užsimerkė ir mintimis lakstė po tuos spalvotus metus. Nieko nesigailėdama ji atsiminė pačius švelniausius ir pačius grubiausius vyrus, atsiminė pirmąjį ir paskutinį kartus. Deja, pirmojo bučinio atsiminti nepavyko. Užmigo skaičiuodama kiek butelių skaidrios degtinės per tuos metus išgėrė.
Jusdama šaltas rankas, liečiančias jos veidą ji užsimerkusi nusišypsojo ir delnu perbraukė ranką. Tačiau po akimirkos atsiminė kur yra ir tarsi iš naujo nusivylusi gyvenimu pašoko iš vietos.
- Sušąlsi, mergyt. Nebe vasara juk.- ištarė vaikinas. Net nebandydama jo atsiminti ji neabejojo, kad šis ją sutinka ne pirmąjį kartą. Tylėdama ji žiūrėjo į vaikino kaklą, nes į akis pažiūrėti kažkodėl nenorėjo.- Nagi, stokis, automobilyje turiu šiltos arbatos ir kitą striukę. Ką čia veiki su tokia plonyte suknele?- Gūžtelėjusi pečiais ji pakilo ir nusekė atklydėlį. Mintyse tikėjosi blogiausio, tam ir buvo pasiruošusi. Juk miškas, jie vieni. Tačiau priartėjus prie automobilio vaikinas išėmė striukę ir apvilkęs ją ištiesė puodelį arbatos.- Tu.. gerai, nekalbėk.. Tu paklausyk.- vaikinui bekalbant įsidrąsino ir ji. Radę daug bendro paklydėliai grįžo į vaikino namus ir nė minutei neatsiskyrė vienas nuo kito. Bėgo mėnesiai, o jie, tarsi ką tik įsimylėję paaugliai, šoko meilės šokius, daug bučiavosi ir peržiūrėjo daugiau filmų, nei buvo matę per visą gyvenimą iki tol.- Tai ji. Aš tau sakau, mano kambaryje mergina, kuria noriu rūpintis visą gyvenimą.- ji išgirdo jį su kažkuo kalbant. Bet viskas, ką pajuto buvo nerimas ir baimė. Ji atsiminė mamos žodžius, pasakytus jai dar vaikystėje: "Tu niekada nerasi vyro, o jei rasi - padarysi jį patį nelaimingiausią žemėje. Ir tu niekada nebūsi laiminga". Šiurpuliukams perbėgus nugara ji suprato, kokie teisingi šie žodžiai. Juk ji neturėjo nieko, ką galėtų jam duoti - tarsi laukinis žvėriukas ji nemokėjo mylėti, nemokėjo būti švelni ar rūpestinga. Ji nenorėjo vaikų ir vargu, ar dar būtų galėjusi jų susilaukti po tokio kiekio kontraceptikų. Ji nemokėjo gaminti ir netvarkė namų. Viskas, ką ji sugeba, tai būti gera lovoje. Bet ji nenorėjo tokia būti. Ji nebenorėjo būti iš vis.  Todėl surūkė paskutinę cigaretę ir leido jam būti laimingam. O tai reiškė - būti be jos. Ji pasitraukė ten, kur niekas jos neras ir neieškos.